Dvi šalys
ir vienas kaimas

Sputnik Lietuva pasakoja apie žmones, kuriuos po Sovietų Sąjungos žlugimo atskyrė pasienio stulpai.
Anksčiau Norviliškių ir Peckūnų kaimai priklausė vienai didelei valstybei —TSRS. Viskas buvo bendra: ir keliai, ir bažnyčia, ir kapinės. Dabar, norint dalyvauti šv. Mišiose arba aplankyti protėvių kapus, kurie yra vos dešimties metrų atstumu nuo kaimo, Peckūnų gyvetnojams reikia gauti vizą ir apvažiuoti šimtus kilometrų.
Išmirštanti Europos provincija
«Norviliškės šiandien — vamzdis su vienu užkaltu galu»
Romanas-Petras Dovelis
Gyvena Norveliškėse
"Vamzdžiu" savo kaimą vadina Romanas-Petras Dovelis, kuris čia gimė ir praleido vaikystę, po to išvažiavo gyventi į Vilnių,
o į Norveliškes grįžta tik savaitgaliais.
"Prieškariniais metais ir sovietmečiu Norveliškės stovėjo kelių iš Naugarduko į Vilnių sankirtoje. Tolygus gyventojų gyvenimas smarkiai pasikeitė po to, kai 1996 metais už kapinių tvoros buvo nutiesta valstybinė siena tarp Lietuvos ir Baltarusijos, pastatyti pasienio stulpai. Pamatyti gimines iš Peckūnų kaimo, kurie liko Baltarusijos teritorijoje, galima tik pro tvoros tinklą".

Šiandien apskrityje gyvena tik šeši pagyvenę žmonės. Jiems mirus, Norveliškės virs vaiduokliu su tvirtove ant kalvos.
Dar kelis metus po valstybinės sienos atsiradimo baltarusiškų Peckūnų gyventojai ateidavo prie pasienio tvoros Mišių bažnyčioje, kuri liko Lietuvos pusėje, metu ir, stovėdami po lietumi ir sniegu, meldėsi kartu su savo giminaičiais.
Kunigas, prieš pradedant Mišias, visada prieidavo prie tvoros ir laimino savo parapijiečius už "grotų", su jais kalbėdavo maldas ir net atlikdavo krikštynų apeigas. Bet atsirado "gerų žmonių", kurie šioje bendroje maldoje įžvelgė pasienio ruožo režimo pažeidimus, nufilmavo tai ir pranešė instancijoms. Kunigui aukoti Mišias prie tvoros buvo griežtai uždrausta.
Anapus tvoros
«Viskas pas mus gerai, gyvename, nesielvartaujame, tik gaila, kad kaimas išmiršta, o mes net negalime aplankyti giminių kapų , kapaviečių sutvarkyti, paminėti giminaičius ir pažįstamus, bažnyčioje pasimelsti už jų sielų ramybę»
Tereza Turkevič
Gyvena Peckūnuose
Baltarusiškų Peckūnų gyventoja Tereza Turkevič liūdi, nes po TSRS žlugimo kaimui buvo užtverta prieiga prie bažnyčios ir kapinių:
"Ten palaidotos mano ir mano vyro motinos, kiti giminės... Tiesiog neteisinga — bažnyčią statė 11 baltarusiškų ir 6 lietuviški kaimai, mano senelis atidavė keturias karves bažnyčios statybai, tačiau ji atiteko Lietuvai.
Aš gimiau pačiam kaimo gale, paskutinis namas — mano, tiesiog per mano kiemą praeina siena, bet kas man uždraus įeiti į savo namą? Mano seserys, gyvenančios Lietuvoje, atvažiavę į bažnyčią ir į kapines, skambina man telefonu — ateik prie tvoros. Aš prienu, mes pakalbame, išsiverkiame ir jos išvažiuoja".
Francas Turkevič
Gyvena Peckūnuose
Francas Turkevič, Terezos vyras, Prisimena tuos laikus, kad Peckūnuose virė gyvenimas:
"Anksčiau mūsų kaimą "Kinija" vadino, nes pats didžiausias apylinkėse buvo, čia gyveno 200 žmonių, visi Peckūnai turėjo 70 karvių . O dabar 28 žmonės visame kaime, net parduotuvė uždaryta, autoparduotuvė su produktais atvažiuoja pas mus.
Anksčiau apsipirkti mes eidavome į Lietuvą, ten buvo didesnis pasirinkimas — dešros, žuvies, įvairaus šokolado. Į Vilnių važiuodavom mėsos, drabužių, pėdkelnių, nes autobusas du kartus į dieną važiuodavo pirmyn ir du kartus atgal. Daugelis įsidarbino Vilniuje, ten arčiau ir patogiau buvo važinėti, nei į Minską arba Oršą. O kai sieną nutiesė — žmonės ir darbą prarado, ir kai kurios šeimos ten liko".


Jaunystės nėriniai
«Dabar metai, du — ir viskas šeriasi, išsileidžia. O mūsų darbai — šimtmečiams!»
Alina Motylevič
Gyvena Peckūnuose
Alina Motylevič nuo pat jaunystės saugo lininius paprastai išsiuvinėtus rankšluosčius, puoštus įmantriais nėriniais:
"Ir nieko jiems nesidaro, matote, kaip nauji, tik pagelto truputį, bet tai - niekis , pakabės ant saulės, išbluks, taps baltesni, tada ir su milteliais pamirkysiu", — sako rankdarbininkė.

"Mes pačios jaunystėje ir rankšluosčius audėme, ir nėrėme, ir siuvinėjome. Žiemą, kai nėra darbų, rinkdavomės visos kartu, liną šukavome, vijome siūlus , audėme audimo staklėmis, nėrėme. Geri laiko buvo — krosnį užkūrus, dainas dainuojame, pasakas sekame. Audimo stakles taip pat patys meistravome, mūsų vyrai visų galų meistrai buvo. Be to, kur dar gauti tokią techniką tais laikais?" — pasakoja Alina.


Nenoriu į kitą pusę!
«Aš į kitą pusę, į Lietuvą, nenoriu, meilutės! Aš žmogus tikintis, ir mano gyvenime įvyko stebuklas. Gyvenau Vilniuje, labai sunkiai susirgau, spaudimas — nulis, dvi savaites išbuvau komoje, gydytojai sakė, kad galas man. Bet grįžau į gimtuosius Peckūnus, viskas praėjo, atgijau ir dabar gyvenu — Dievas tikrai yra!»
Stanislavas Turkevič
Gyvena Peckūnuose
Stanislavas Turkevič gyvena beveik pačiame Peckūnų gale, prie pat pasienio stulpų. Pasakodamas Sputnik Lietuva apie savo gyvenimą, Stanislavas nesiskundžia:
"Gyvenimas mano geras, nors ir maža pensija. Tik kad mus nuskriaudė, bažnyčią atėmė. Mes jau ir prezidentui rašėme, ir pasieniečių vadovui-jokios naudos. Sovietmečiu gyvenau Vilniuje. Kai susirgau, žmona mane paliko, dabar ji jau trečią vyrą turi. Aš grįžau į tėvynę, pas mamą.
Septynerius metus ji gulėjo paralyžuota, aš ja rūpinausi, o prieš ketverius metus ji mirė. Aš norėjau palaidoti ją kartu su giminėmis anoje pusėje, bet kur ten — tiek popierių, tiek kilometrų važiuoti reikia! Teko laidoti čia, kaimyniniame kaime Traby .
Gyvenu vienas, gaunu invalidumo pensiją ir šiokią tokią pagalbą, tai iš Raudonojo kryžiaus, tai iš Taikos fondo, mūsiškiai malkų žiemai duos, vasarą — obuoliai, uogos, grybų šiemet daug. Gyvensime, meilutės mano!"
Gyvenimas kitoje pusėje
«Pirmomis dienomis po pasienio tvoros atsiradimo buvo daug liūdnų scenų. Žmonės verkė, pro grotas bučiavo vieni kitiems rankas. Skaudu buvo į visą tai žiūrėti»
Leonarda Putel-Lialko
Gyvena Norveliškėse
Leonarda Putel-Lialko po TSRS žlugimo atsidūrė skirtingose pasienio pusėse su tėvais:
"Mano tėvas buvo pavienininkas ir nenorėjo atiduoti žemės ir miško kolūkiui, bet jį privertė. Tėvo miškas buvo šiek tiek arčiau Baltarusijos, tad jie su mama ir persikėlė ten. O į bažnyčią vaikščiodavo Norveliškėse ir viskas buvo gerai. Mane šioje bažnyčioje krikštijo kunigas Anatolijus Zamara, čia aš priėmiau ir Pirmąją Komuniją.
Vėliau aš ištekėjau ir persikėliau į Šalčininkus. O kai čia buvo pastatyta tvora palei sieną, tai mes su tėvais atsidūrėmė skirtingose šalyse. Po kelių metų aš pavargau važinėti pas juos į svečius su viza, ir parsivežiau tėvus pas save, į Lietuvą. Dabar su mama dažnai atvažiuojame ir į bažnyčią, ir į kapines", — papasakojo Leonarda.
Uždraustos kapinės
Lietuviškų Norveliškių kapinėse daug baltarusiškų kapų. Tačiau patekti čia Peckūnų gyventojams– tiek gyviems, tiek mirusiems, labai sunku, nors ir kapinės, ir bažnyčia yra dešimties metrų atstumu nuo kaimo.
Supaprastintas sienos kirtimo punktas atidaromas tik tris kartus per metus, didžiųjų religinių švenčių metu, tačiau tam, kad patektų į bažnyčią pro pasienio tvoros vartus, baltarusiams pirmiausia reikia gauti vizą Gardine, o tada važiuoti į Benekonių pasienio kontrolės punktą (iš Lietuvos pusės vadinasi "Šalčininkai" — Sputnik).

Kiek kilometrų Peckūnų gyventojams reikia įveikti, norint aplankyti protėvių kapus — sužinosite iš mūsų infografikos.
Trys šimtai kilometrų iki bažnyčios
© 2017 Sputnik
Visos teisės saugomos
18+